Aprašymas
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm: vienas moderniausių matytų gaublių su tikru ir ypač detalių mėnulio žemėlapiu. Nurodyti visi krateriai, vietovės ir jų pavadinimai.
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm turi Aliuminio pagrindą, kuris suteikia maksimalų stabilumą ir modernumą.
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm – Puiki interjero detalė.
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm yra su LED apšvietimu
30cm Mėnulio paviršiaus žemėlapis
„National Geographic“ kartografija
————-
Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas.
Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės.
Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis.
Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens.
Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.
Tai vienintelis, be Žemės, Saulės sistemos kūnas, kuriame yra pabuvojęs žmogus – jį 1968–1972 m. aplankė „Apollo“ erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų.
„Mėnuliais“ gali būti vadinami ir kitų planetų natūralūs palydovai, tačiau šiame straipsnyje patogumo dėlei kalbama tik apie Žemės palydovą – Mėnulį.
Mėnulio judėjimas
Mėnulio libracijos ir fazių keitimosi animacijaMėnulio fazių susidarymas: jaunatis ⚫, priešpilnis ◐, pilnatis ⚪, delčia ◑ (žiūrint iš Žemės šiaurės pusrutulio, iš pietų pusrutulio būtų atitinkamai ⚫◑⚪◐)
Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu.
Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Mėnulis skrieja aplink Žemę ta pačia kryptimi, kaip ši sukasi apie savo ašį.
Dėl lėtesnio jo skriejimo stebėtojui Žemėje atrodo, kad Mėnulis nors ir juda iš rytų į vakarus dangaus skliautu nakties metu, tačiau žvaigždžių atžvilgiu lėtai slenka iš vakarų į rytus.
Manoma kad Mėnulis susiformavo apie 12 — 19 kartų arčiau Žemės nei yra dabar, ir nuo tada pamažu tolsta (3,78 cm per metus).
Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks – tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis – matosi vis kita Mėnulio fazė. Įdėtame paveiksliuke pavaizduotos visos Mėnulio fazės. Pilnas Mėnulio ciklas trunka 29,5 paros.
Paviršius
Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmasis sudarė Tomas Hariotas (1560–1621 m.).
Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 m. tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis.
Šis pavadinimas simbolinis. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotyniškai, pavyzdžiui, Debesų jūra – Mare Nubium, Giedros jūra – Mare Serenitatis, Salų jūra – Mare Insularus, Audrų vandenynas – Oceanus Procellarum.
Jūros užima apie 40 % matomosios Mėnulio pusės.
Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš Žemės.
Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė.
Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės.
Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai).
Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.
Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų.
Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų.
Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.
Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis.
Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones.
Lavos tuneliai
Dalinai įgriuvęs 50 km ilgio lavos tunelis
Mėnulyje rasti požeminiai lavos tuneliai, atsiradę kaip ir panašūs tuneliai Žemėje: tekanti bazaltinė lava iš pradžių paviršiuje sustingo, paskui viduje esanti vis dar skysta lava nuslūgo, suformuodama tuštumas.
Dėl mažesnės traukos ir atmosferos nebuvimo lavos tuneliai mėnulyje
yra gerokai didesni, jų ilgis siekia dešimtis kilometrų.
Šie tuneliai yra galima žmogaus kolonijų Mėnulyje vieta: jie apsaugoti nuo kosminio spinduliavimo, tuneliuose vyrauja pastovi ir nelabai ekstremali (-20 °C) temperatūra.
Šiaurės pusrutulis
Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės šiaurės pusrutulyje plyti dvi didelės jūros – Lietų (Mare Imbrium) ir Giedros (Mare Serenitatis).
Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės.
Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m aukščio viršukalnėmis.
Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu.
Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir Autoliko krateriai.
Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra, didžiausias – Beselio krateris tik 39 km skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquiillitatis), kuri, matyt yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos.
Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido „Apollo 11“ astronautai. Tada Mėnulyje pirmąkart apsilankė žmonės.
Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti Krizių jūra (Mare Crisium).
Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas (Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan maži Karpatų kalnai.
Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa.
Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsioje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.
Pietų pusrutulis
Mėnulio kraterių grupė:
1 − Ptolemėjas, 2 − Alfonsas,
3 − Alpetragijus, 4 − Arzachelis
Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti dideli lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus.
Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe ir trūkių sistema dugne.
1958 m. sovietinis astronomas N. Kozyrevas Alfonso krateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą.
Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo – vulkaninės veiklos įrodymas. Trečiasis yra Arzachelio krateris, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.
Mėnulio pietinėje dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare Nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum).
Debesų jūros vakarinėje dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji siena (Rupes Recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km, o aukštis apie 240 m.
Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijaus krateris (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė.
Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropoliu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą.
Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas net stambius aplinkinius kraterius.
Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų.
Nematomoji Mėnulio pusė
Mėnulio nematomosios pusės kompozicinis vaizdas, sudarytas iš LRO nuotraukų. Tamsi dėmė kairiajame viršutiniame kampe − Maskvos jūra (Mare Moscoviense); didelė pilka dėmė apačioje − Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas
Mėnulis aplink savo ašį apsisuka per tiek pat laiko per kiek apsisuka aplink Žemę, todėl jis visą laiką į Žemę būna atsisukęs ta pačia puse, o kita jo pusė yra vadinama nematomąja Mėnulio puse.
Iki kosminių skrydžių pradžios, tik kai kurie nematomosios Mėnulio pusės regionai buvo matomi libracijos dėka.
Pirmą kartą žmonija išvydo didelę nematomosios Mėnulio pusės dalį tik 1959 m., kai jos nuotraukas padarė Sovietų Sąjungos kosminis aparatas „Luna-3“.
Buvo pastebėta, jog nematomoji Mėnulio pusė labai skiriasi nuo matomosios.
Joje yra kur kas mažiau bazaltinio vulkanizmo žymių, todėl šioje pusėje yra palyginti mažai izoliuotų paviršiaus darinių, vadinamųjų Mėnulio „jūrų“.
Taip pat buvo atrastas labai įdomus Ciolkovskio krateris, kurio dugnas yra pripildytas tamsios lavos.
Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose „Luna-3“ nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėnesį.
2014 metų birželio mėnesį grupė NASA mokslininkų pasiūlė paaiškinimą, kodėl nematomoji Mėnulio pusė taip smarkiai skiriasi nuo regimosios iš Žemės pusės.
Pagal Žemės ir Mėnulio formavimosi scenarijų, hipotetinė, maždaug Marso dydžio, planeta Tėja susidūrė su pirmykšte Žeme.
Po susidūrimo Žemė ir Mėnulis buvo labai įkaitę. Dėl potvyninių jėgų Mėnulis tapo atsuktu į Žemę viena puse.
Būdamas mažesnis už Žemę, Mėnulis vėso greičiau. Be to jo atsuktoji į tuo metu karštą Žemę pusė buvo įkaitinama labiau, o priešinga pusė vėso greičiau.
Vėsesnėje pusėje geriau kondensavosi sunkiau garuojantys elementai – aliuminis ir kalcis.
Taigi nematomoje pusėje susiformavo kietesnė pluta, kurią krintantiems meteoroidams pramušti buvo sunkiau, nei atgręžtojoje į Žemę pusėje (plg. Vėlyvasis kosminis bombardavimas).
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm
Gaublys-lempa MĖNULIS 30 cm
